Kelis kartus susidarė kritinės situacijos, kai priešo pėstininkai įšokdavo į mūsų apkasus. Tačiau jie kiekvieną kartą buvo sunaikinami. Labai padėjo spygliuota viela ir vielos užtvaras priešakinėje linijoje – ji sulaikydavo šturmuotojus ir suteikdavo laiko mūsų dronų operatoriams ir kulkosvaidininkams.
Žinoma, buvo ir sužeistųjų iš mūsų pusės, ir žuvusiųjų. Visus juos pavyko evakuoti.
Turiu gerus vairuotojus. Jei karys patirdavo sunkų sužalojimą, įjungdavome visas REB priemones, nukreipdavome šaunamąjį ginklą ir prašydavau vairuotojų išvažiuoti. Jie įlėkdavo į poziciją, per kelias sekundes paimdavo sužeistąjį ir išvažiuodavo – nė karto neatsisakė.
Šia prasme man pasisekė, nes būna visaip… O apskritai, stengiausi palengvinti karių buvimą kovinėse pozicijose, kiek tai įmanoma. Prižiūrėjau, kad kiekvienas kasdien turėtų galimybę susisiekti su artimaisiais, tai labai padeda.
Kai vasarį fronto linijoje vyko „Starlink“ terminalų patikra, mūsų terminalai taip pat neveikė, kai kurie ir ilgą laiką. Tuomet su kariais susisiekdavome radijo ryšiu ir perduodavome žinią artimiesiems telefonu.
Pats žinau, kaip tai svarbu – kasdien stengiuosi bendrauti su dukra, o jei nepavyksta, ji siunčia man balso žinutes. Tai padeda išsilaikyti.
Be to, geri vadai, o pas mane jie labai geri ir adekvatūs. Ir aš stengiuosi būti toks pat savo kariams.
Būdinga, kad Oleksijaus kuopoje nėra nė vieno karininko, kuris mokėsi specializuotose karinėse mokymo įstaigose. Visi buvę civiliai, kai kurie pasirašė sutartį jau būdami Ukrainos ginkluotosiose pajėgose, kaip ir pats Botanikas.
Tačiau ši „civilinė-šturmo“ kuopa, nuo tada, kai kovoja Orihivo kryptimi, atmušė visus Rusijos puolimus, neleido priešui pasistūmėti nė metro, išlaikė visas pozicijas, nors kartais čia būdavo labai karšta.
Aš suprantu, kokia kaina tai pasiekiama. Ir pagrindinė nenatūraliai ilgų kovinių išėjimų priežastis taip pat žinoma – žmonių trūkumas.
Mano kuopoje trūksta komplektacijos, kaip ir visose kitose, o iš esančių, maždaug pusė – 50+ kategorijos, jie nuolat serga ir gydosi. Nėra žmonių – nėra ir normalių rotacijų.
Dar viena priežastis – pavojinga logistika, bet tai antraeilė. Nes jei būtų žmonių, saugų laiką pakeitimui bent kartą per mėnesį būtų galima rasti.
Apskritai, idealu būtų, jei pėstininkas mėnesį būtų kovinėse pozicijose, o mėnesį atsistatytų fronto kaime. Tačiau dabartinėmis sąlygomis tai visiškai nerealu dėl žmonių trūkumo.
Po kovinio išėjimo Oleksijus gavo atostogas. Namuose jis pasveikino dukrą su 10-uoju gimtadieniu, padovanojo dviratį ir išmokė ja važiuoti. O tada vėl grįžo į padalinį.
Svarbiausią savo, kaip vado, paskirtį matau tame, kad būtų minimizuoti personalo nuostoliai, idealu – kad jų visai nebūtų, – sako Botanikas.
Tačiau kare ir pėstininkuose tai, deja, neįmanoma. Jei kalbėti apie asmeninę motyvaciją, tai aš nenoriu, kad mano artimieji, mano dukra matytų tai, ką matau aš – sprogimus, KAB bombų smūgius, sugriautus kaimus, mirtis. Štai dėl ko aš čia…
0
Komentarų (0)
Prisijunkite norėdami komentuoti
Norint palikti komentarą, reikia prisijungti per Telegram.
Kol kas komentarų nėra. Būkite pirmas!