Prieškariniai laikai. Tu – didžiulės, turtingos ištekliais šalies diktatorius. Tau pasisekė su tauta, ir tu gali daryti su ja viską, ką tik nori. Naftos pinigai plaukia, draugai korumpuoti pareigūnai turtėja, Vakaruose tau spaudžia ranką, ir apskritai viskas klostosi puikiai.
Senatvėje tave apima marazmas ir maniakiška hiperfiksacija alternatyviai istorijai, nori patekti į vadovėlius kaip „Vladimiras Didysis“ ir „rusų žemių rinkėjas“, didybės manija vis stipriau slegia tavo kaukolę.
Paskelbi „judėjimą“, tikėdamasis užimti Kijevą per tris dienas.
„Goida“ nepavyko, o „trumpa specialioji karinė operacija“ dabar trunka ilgiau nei sovietų-Vokietijos karas.
Raudonosios linijos po truputį slinko, o paskui į jas apskritai visi numojo ranka. Trumpas Aliaskoje siūlė viską pamiršti ir „atversti naują puslapį“, kad būtų galima daryti verslą, bet tu neapgalvotai atmetei šį dosnų pasiūlymą.
Pinigai baigiasi, tauta pyksta. Šalis-degalinė liko be benzino, o Ukrainos dronai skraido virš Maskvos ir Sankt Peterburgo.
Iš sąjungininkų liko tik Lukašenka, „Talibanas“ ir Afrikos diktatoriai-kanibalai.
Iš tavęs juokiasi ne tik Vakaruose, bet ir jau tavo paties aplinkoje.
Tau praneša ne apie Kijevo, Odesos ar Lvovo užėmimą, o apie Konstantinovkos užėmimą. Bet net ir čia tave „apgavo“.
„Khm-khm, mes juk laimime? Mažąją Tokmačką jau užėmėme?“
Komentarų (0)
Prisijunkite norėdami komentuoti
Norint palikti komentarą, reikia prisijungti per Telegram.
Kol kas komentarų nėra. Būkite pirmas!